Prestižiniame 2012 metų Dakaro ralyje dalyvavęs lietuvis Gintautas Igaris bendroje įskaitoje užėmė 81-ąją vietą. 44 metų kretingiškis aplenkė 16 motociklininkų, net 83 dalyviai Argentinoje, Čilėje ir Peru vykusio ralio baigti nesugebėjo.
Dalyvauti varžybose G. Igaris apsisprendė po Dakaro ralio pristatymo Italijoje: „Įvyko lūžis. Tvirtai pasiryžau ir išsikėliau tikslą. Įveikiau visus ruožus ir grįžau be traumų. Pats nustebau, kad į Lietuvą grįžau be mėlynių.“
Naktimis vis dar girdi burzgiantį variklį
Prieš savaitę iš Pietų Amerikos į gimtinę grįžęs motociklininkas atviravo, kad tik dabar pradeda suvokti, kas nutiko: „Jaučiu pasitenkinimą ir džiaugiuosi, kad pavyko pasiekti tikslą. Tik dabar suprantu, kur buvau ir kas vyko už Atlanto, tačiau naktimis vis dar varžiuoju. Miegoti po dienos, praleistos ant motociklo, buvo sunku. Aplinkui – didžiulis triukšmas. Galvoju gal ir namuose įsirengti kokį generatorių“, – juokavo G. Igaris.
Savo ir Lietuvos motociklų sporto federacijos (LMSF) tikslus įgyvendinęs Dakaro ralio dalyvis pasakojo, kad išnaudojo tik 60–70 proc. galimybių: „Rizikuoti tokio sudėtingumo ir ilgio ruožuose nėra protinga. Greitis Dakare – tikrai ne pagrindinis rodiklis. Turi mąstyti, analizuoti, matyti. Kiekviena atkarpa pasiūlo staigmenų ir pavojų. Matėme Jungtinių Amerikos Valstijų motociklininko sprintą pirmuose ruožuose. Vėliau greitis jam pakišo meškos paslaugą.
Norint pasiekti aukščiausių rezultatų, reikia neatsilikti nuo pirmojo penkiasdešimtuko. Pralėkus tokiai gausybei motociklų, žemė atrodo lyg permalta. Vienas iš laiką deginančių elementų yra ir automobiliai. Jei ekipažas tave aplenkia, turi bent kelias minutes palaukti, nes nuo automobilio sukeltų dulkių negali įžiūrėti net savo rankos, o jei aplenkiančių kolegų yra keletas, tai gali sugaišti ir iki pusvalandžio“, – pasakojo G. Igaris.
Vieni – kolegos, o kiti – konkurentai
Dakaro ralyje kiekvienas dalyvis išsikelia individualius tikslus. Gamyklinių komandų lenktynininkai siekia aukščiausių rezultatų. Geltonais numeriais pažymėti elito sportininkai dažniausiai žiūri savo reikalų ir bičiuliautis su „mirtingaisiais“ neskuba.
„Pajėgiausius pasaulio lenktynininkus galima vadinti konkurentais, nes jie turi konkrečias užduotis ir į šalis nesidairo. Baltais numeriais pažymėti dalyviai, kurie taip pat yra aukščiausios klasės sportininkai, yra draugiškesni. Turėjau progą pabendrauti su 19-ąjį kartą ralyje dalyvavusiu italu Franco Picco. Su tokiu pačiu „Yamaha“ motociklu jis sugebėjo užimti 47-ąją vietą, o nuo trečio ruožo jis varžėsi su sulaužytu šonkauliu, todėl visų laurų atiduoti technikai tikrai negalima. Patirtis yra aukso vertės. F. Picco man tikrai daug padėjo. Klausiausi jo patarimų – neskubėti, pažinti. Taip pat jis pagelbėjo ir maratono dieną, kai tenka verstis be mechanikų, o gali naudotis tik tomis detalėmis, kurias turėjai. Italas tapo geriausiu mechaniku, kokį tik galėjau turėti“, – neslėpė motociklininkas.
„Feš feš“ smėlis, akmenys ir psichologija
2012 metų Dakaro ralio dalyviai turėjo varžytis ne tik tarpusavyje, bet ir su ne itin svetingu Pietų Amerikos reljefu. Ko gero, daugeliui lietuvių negirdėtas „Feš feš“ smėlis lenktynininkams tapo pačiu didžiausiu priešu: „Paprastai apibūdinti to smėlio negalėčiau. Kažkas panašaus galėtų būti trintas molis. Dažnai dalyviai ruožus su „Feš feš“ pasižymėdavo raudonai, tačiau kas iš to? Ką daryti jį pasiekus, taip ir neaišku. Jis birus, lengvas, o po juo slepiasi akmenys ar kietos proveržos. Kažkaip su juo susitvarkyti pavyko, tačiau buvo tikrai sunku.“
Bėdų lietuviui pridarė ir akmenys, per kuriuos, kaip sakė pats motociklininkas, negalima važiuoti nei lėtai, nei per greitai. Svarbiausiu su šiomis kliūtimis susidoroti padedančiu aspektu G. Igaris išskyrė psichologiją: „Pirmosios dienos buvo tikrai sunkios. Turėjome šiek tiek problemų su motociklu. Manau, kad įveikti psichologines bėdas yra gerokai sunkiau nei fizinį nuovargį. Turi būti susikoncentravęs. Juk neapgalvoti veiksmai kelia rimtą pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Jei įklimpus pro šalį pralekia sunkvežimis, malonu tikrai nebūna. Ilgos distancijos – taip pat iššūkis. Įsivaizduokite kiekvieną dieną nuo Lietuvos pajūrio keliauti į Taliną per bulvių lauką. Galiu pasidžiaugti, kad naktį grįžau tik kartą, o buvo kolegų, kurie sugrįždavo tik kitos dienos popietę“, – sakė G. Igaris.
Svarbiausia – svajonė ir šeimos tolerancija
Paklaustas apie finansinę Dakaro ralio pusę G. Igaris atsakė gana lakoniškai: „Jei vaikai, svajojantys apie Dakarą, sužinotų, kiek kainuoja jame dalyvauti, ko gero, šios svajonės atsisakytų. Todėl negriaukime jų vilčių. Žinoma, be rėmėjų būtų sunku, tačiau svarbiau šiuo atveju yra pasiruošimas, dalyvavimas varžybose, treniruotės, logistika.“
Kretingiškis atviravo, kad pirmojo penkiasdešimtuko motociklininkų technika kainuoja net tris kartus daugiau nei didesnių benzino bakų gamykliniai motociklai. Tačiau net ir turint geriausią įrangą žmogiškasis faktorius yra lemiamas: „Net veteranai neslėpė, kad šis ralis buvo labai sunkus, todėl greičiausias ar galingiausias motociklas gali neišgelbėti nuo nesėkmės.“
Pragaru vadinamam Dakaro raliui dalyviai pradeda ruoštis nuo pat metų pradžios. G. Igaris prisipažino, kad kol kas 2013 metų varžyboms ruoštis neskubės: „Reikia išsigydyti tam tikras traumas, todėl manau, kad bent pusmetį turėsiu praleisti be sporto. Taip pat norėčiau daugiau laiko skirti šeimai, nes beveik kiekvieną savaitgalį dalyvaudavau įvairiose varžybose. Džiaugiuosi, kad šeima mane palaiko. Ypač džiugu, kad šį pomėgį toleruoja mano žmona. Jai patinka keliauti, todėl dažnai į tarptautinius ralius vykstame kartu. Taip pat norėčiau pasidžiaugti ir aplinkinių žmonių dėmesiu. Malonu, kai gausus būrys draugų ir motosporto gerbėjų pasitiko Vilniaus oro uoste, o paryčiais grįžus į Kretingą žmonės laukė ir degė laužai. Apie kitus metus kalbėti yra ankstoka, tačiau galimybės dar kartą dalyvauti neatmetu“, – sakė G. Igaris.